Kadangi foto jau matete, telieka pasiskaitineti.
PIRMA DIENA.
Kelionė prasidėjo apsiniaukusį ir lietų žadantį šeštadienio rytą. 10.00 val. pajudėjome Molėtų kryptimi iš Vilniaus. 10.30 val. sustojome aplankyti Europos geografinį centrą, nes tiek kartų važiuota pro šalį, tačiau nė karto neužsukta :). Trumpa fotosesija prie visos Europos geografinio centro atributikos ir judam Molėtų observatorijos link, sustojame prie naujai statomo Etnokosmologijos muziejaus, kurio pastatas atrodo kaip koks ateivių laivas. Atidarymas yra numatytas 2009 m., tad siūlau apsilankyti. Už puskilometrio stūkso ir Molėtų observatorija, tačiau dėl pabjurusio oro vidun nusprendėme neiti, tiesiog apsižvalgyti aplink teritoriją. Ir lengvai užkandę mano keptų spurgikių su mano virtu kompotu, traukiame link Utenos. Utenoje aplankome senojo pašto kiemą, kuriame po stikliniu gaubtu stovi senovinė karieta “diližanas” bei atkurtas ir sumontuotas (veikiantis beje) buvusioje trakto Sankt Peterburgas – Varšuva Utenos pašto stotyje naudotas semaforas. Taip pat Basanavičiaus g. galima pamatyti daug įvairių skulptūrų. Verta aplankyti Kristaus žengimo į dangų bažnyčią, kuri tikrai yra išskirtinė ir graži (Vytauto g.4, Utena). Dar galima aplankyti vestuvių kalną, tačiau niekuo jis nėra toks įspūdingas, kad atimtų iš jūsų papildomas 30 min. :) Tada pajudame link Sudeikiu, ieškome Bikuškio dvaro, Sudeikiuose pasukame link Bukiškio km., tačiau vedami navigacijos privažiuojame teritoriją, kuri užtverta ir užrašas sako, kad tai privati teritorija, pabijoję sudrumsti savininkų ramybę bei bijodami pareigūnų nemalonės, nusprendžiame nebeieškoti dvaro ir traukti toliau, o pasirodo toje teritorijoje ir buvo dvaras :) na nieko tokio, judame toliau link Užpalių (navigacija siūlė keliauti atgal pro Uteną, tačiau žemėlapyje matyti, kad yra trumpesnis kelias -truputi žvirkeliu, tai juo ir siūlome keliauti).. Pasiekę Užpalius aplankome Krokulės šaltinį, bei paieškome akmens “Laimės laivas”, o jo neradę sukame link Konglomerato atodangos, kuri nustebina mus savo didybe ir nuostabiu grožiu. Vieta, kurią tikrai verta aplankyti. Nesigailėsite tikrai. Anykščiuose apžiūrime miesto centrą, siauruko geležinkelio stotį, naujoji Šv. Mato (atrodo) bažnyčia nuostabi, fontanai, pravažiuojame dar ir senąją koplyčią, kurią dengia stiklo gaubtas, tada judame link Anykščių šilelio, už Svėdasų ties Naujaisiais elmininkais aplankysite Vorutos piliakalnį, ten bandoma atstatyti buvusią medinę pilį, kurios fragmentai jau matyti. O paskui jau ir Puntukas mūsų laukia. Toliau judame link Kavarsko, pakeliui aplankome Kurklių bažnyčią, kuriai daugiau nei trys šimtai metų, pasiekiame Kavarską, aplankome bažnyčią, pasukame už jos ieškoti šaltinio. Šventosios slėnio šlaite, trykšta Kavarsko tufų (suakmenėjusių klinčių) šaltiniai, kartais vadinami ir Šv. Jono šaltiniu. Ši versmė vaizduojama ir miesto herbe. Kavarsko pakraštyje prie kelio į Ukmergę pastatytas 20 m aukščio – didžiausias Lietuvoje – gelžbetoninis kryžius, nelabai pastebimas, tad nepravažiuokite nepastebėję. Beje, pamiršau pasakyti, kad pravažiuosite ir užtvanką, kurioje įsikūrusi dabar “Achemos grupė” (didelis užrašas ant pastato), ten atrodo įrengta hidroelektrinė. Tada sukame atgal link Anykščių tik kitu keliu ir aplankome Vetygalos atodangą, kuri žavi savo didybė ir įvairiausių susiklosčiusių per šimtmečius monolitų gausa. Judame link Puntuko brolio, aplankę jį sukame atgal link Ukmergės. Ir vėlai vakare, pasiekiame Ukmergę, pavakarieniaujame (prisivalgome nuo mano gimtadienio likusių Mac’ų ir Arunės sode saldžiai užmiegame, susidarę preliminarų maršrutą rytojui.
2 DIENA.
Antroji diena išaušo daug šviesesnė ir gražesnė. Pabudome gana vėlai, nes pamiršome nusistatyti žadintuvą J dar užsukam pas Arunės mama, papusryčiaujam (gal greičiau papietaujam – čia jau Arunės mama pasistengė ;) , nusiprausiam ir tik 11 val. pajudam link Ukmergės dvarų. Pirmasis Leampolio dvaras, jis visiškai apleistas, todėl nusprendžiam negaišti laiko ir jį apžiūrim tik pro automobilio langą. Judam toliau link Deltuvos, aplankome nuostabaus grožio Evangelikų – liuteronų bažnyčios liekanas, toliau pakeliui aplankom Deltuvos mūšio, kuriame kovėsi Napoleonas Bonapartas vietą ir judam link Siesikų dvaro, kuris jau po truputi tvarkomas, teritorija sutvarkyta, visur žalia gražu, sutvarkytas krantas. Trumpai pasivaikščioję, traukiame toliau. Užsukame į A. Smetonos dvarą, kuris užima tikrai didelę teritoriją ir nors ir apleistas, bet tikrai didingas ir gražus, beje neblogai išsilaikęs, aplinka arčiau vandens tvarkoma, lieptelis, plaustas, pavėsinė, truputis investicijų ir ši vieta būtų nuostabi ir tinkama visokiems festivaliams, progoms ir t.t. Toliau laukia Taujėnų dvaras, kuris jau baigiamas sutvarkyti, kadangi vyko vestuvės, teko apsiriboti tik trumpu pasivaikščiojimu aplink dvarą. Nenorėjome drumsti jaunavedžių ramybės, tačiau to ką pamatėme už dvaro nustelbė lūkesčius, gaila, kad po tokį gražiai sutvarkytą parkelį negalėjome pasivaikščioti L na gal bus dar progų. Šis dvaras buvo paskutinė stotelė Ukmergės raj., todėl traukiame link Panevėžio, kur mūsų jau laukia Gu (mūsų draugė, kuri pažadėjo mums padėti greitai aplėkti Pnvž.). Gusius mus įsisodina į automobiliuką ir kelionė prasideda: Panevėžio katedra, trejybės bažnyčia, senvagė, pnvž. centras (nekalbant apie išsamų pasakojimą apie pro langą matomus vaizdus). Su tokia šaunia gide mūsų kelionė po Panevėžį tetruko gal pusantros valandos ir mes judame link Rokiškio. Rokiškis tikrai nuostabiai gražus ir ramus miestas (gal kad buvome sekmadienio vakare), labai gražiai sutvarkytas miesto centras, jokių šiukšlių, suoliukai, graži bažnyčia, centrinė aikštė ir tiesiai už jos kiek tolėliau už medžių ir tvenkinių alėjos stūkso restauruoti didingi Rokiškio rūmai, šaunu kai matai kur buvo išleisti ES paramos pinigai J labai gražu, tikrai verta aplankyti šį meistuką. Kaip sakoma mažas, bet stiprus J taigis, jau vakarėja, lynot pradeda, taigi nusprendžiam judėt link Biržų. O čia Arūnės teta pavaišina mus karšta burokėlių sriuba ir troškiniu – po ilgos dienos, tai tikra palaima J kadangi oras galutinai subjuro, tada nusprendžiam Biržus apžiūrėt rytoj, o keliaujam i pirtelę ant Nemunėlio kranto. Pakeliui užsukam į patį Šiauriausią Lietuvos tašką (kitoje Nemunėlio pusėje jau LatvijaJ ), tada dar užsukam prie Sandariškių ažuolo. Tai labai senas ir visiškai tuščiaviduris ąžuolas, į kurį galima įeiti (telpa tikrai ne vienas žmogutis J ). O tada jau link pirtelės, išsikepam kepsniukų, išsimaudom pirtyje, parūkom kaljaną ir atgal į Biržus. Jau vėlu, einame miegoti, laukdami rytojaus.
3 DIENA.
Na ankstyvas rytas nemaloniai nustebina, mūsų automobilį apvogė, išdaužė langelį ir pavogė nemažai daiktų: striukes visas, kaljaną, šaltkrepšius pilnus alaus, mano čiužinį (kurį ką tik buvau gavus dovanų, nė karto nepanaudotas, net neišpakuotas), šiltą ir mielą dekį su pagalvėm, Dariaus treningines kelnes su trim paloskėm, moliūgų sėklas J, gal ir viskas. keisti tie Biržų vagys, neėmė mago, GPS, bet Dariaus kelnes treningines paėmė J nemalonu, bet ką padarysi, reikia nenusiminti ir tęsti kelionę. Dariukas Arunės giminaičių padedamas apklijuoja mašiniuką izoliacija ir vedini tų pačių giminaičių lekiam apžiūrėti Biržų. Pirma stotelė - Astravo dvaras, apeiname teritoriją, pasižiūrime į tilto ilgį, kuris eina per visą ežerą, nusprendėme, kad laiko pėdinti per jį nelabai turime, todėl sėdam į mašiniukus ir lekiam prie Biržų pilies. Čia tiek daug pylimų, tiltas į pilį, kuris anksčiau buvo netgi pakeliamas :) vyksta kažkokį tyrinėjimai pilies teritorijoje, kasinėjimai. Toliau sustojame prie Rinkuškių alaus daryklos ir kaip sakoma užsiperkam kuro :) dar ir draugams prigriebiam, ale lauktuvių. Ir tęsiam kelionę link vadinamos “Karvės olos”, t.y. tokios didelės didelės smegduobės. Pakeliui, prie pat posūkio link “karvės olos” yra dar viena smegduobė, apžiūrime ir ją (įdomu tai, kaip ši smegduobė keitėsi per kelis metus, iš pradžių lyg ir buvo dvi, paskui jos susijungė ir dabar viena didelė). Na, ir štai “Karvės ola”, ten aplink tiek daug smegduobių, Aukštaitijos turbūt čia ypatumai (pvz. Žemaitijoje akmenys :) ). Taigi, atsisveikiname su Arunės giminaičiais ir traukiame link Pasvalio. Čia apžiūrime po atviru dangumi įsikūrusį Akmenų ir girnų muziejų, visai netoli esantį Žaliąjį šaltinį smegduobėje, apžiūrim miestelio centrą ir patraukiame toliau link Šiaulių. Pakeliui sustojame nuostabiai sutvarkyme Balsių malūne. Ten tikrai yra į ką pažiūrėti, ne veltui puikuojasi čia ir žymių žmonių parašai (pvz. K. Prunskienė, V. Uspashikas ir t.t.). Didelė teritorija taip gražiai sutvarkyta, visokie tilteliai, akmenukai, gėlės, išlikę senųjų amatų įrankiai. Žodžiu, reikia savom akim pamatyti. Gal šiek tiek visko ir per daug, bet tikrai gražu. Į liūto galvą įmetę keletą pinigėlių judame toliau link Šiaulių. Pakeliui užsukame į Joniškėlį, Joniškėlio dvaras, labai gražiai sutvarkytas miestelio centras. Kaip tokiam miestelyje, tai tikrai labai vietiniai žmonės pasistengė, kad gražiai jų miestelis atrodytų. Na, ir sekanti stotelė tarybiniuose Šiauliuose. Iš karto lekiam į Kryžių kalną, o tada jau į Tarybinius Šiaulius, nes tas miestas taip dvelkia betonu ir monolitu, kad net šlykštu. Mes bandome apžiūrėti miesto centrinę g., o Dariukas ieško automobiliui langučio. Žinote, realiai nieko įstabaus nepamatėme, skulptūros senos, centrinė g. tokia tarybinių pastatų, jokios ypatingos architektūros, fontanai pasenę, neveikiantys. Nusivylėm žodžiu saulės miestu. Apžiūrėjom ir žydelio Ch. Frenkelio vilą, bet irgi neypatinga :) dar saules berniuko skulptūrėlė, saules diskai, katedra, na visi objektai kažkodėl nedvelkė jokia didybe ir grožiu, gal čia bendra miesto atmosfera paveikė :)...Neradę stiklo išdaužtajam pakeisti, judame link Telšių. Kadangi ketiname nakvoti prie Platelių, o laikas spaudžia (anksčiau temsta, o palapinę norisi pasistatyti šviesoje), tad nusprendžiame, kad Telšius apžiūrėsime kiek įmanoma greičiau. Tiesa, pakeliui dar sustojame Kuršėnuose, vienintelėje parduotuvėje šiaip ne taip nusiperkame dvipusės izoliacijos už 9 centų ir ledų po 70 centų, kuriuos visi sutartinai išmetėme pro langą, nes neįmanoma buvo valgyti, kažkokie plastmasiniai. Taigi, pasiekiame Telšė (taip rašoma įvažiuojant į miestą). Telšiuose apžiūrime Telšių stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvę, Dailininko juvelyro A. Jonušo rankomis sukurtą tekančios saulės šalies salelę – žemaitiška–japoniška-kiniška sodyba–muziejus. Tada paieškome Telšių Ješiboto, o radę išsiunčiame Arunę padaryti nuotraukikę, nes lauke lyja :), niekas nenori lipti iš mašiniuko. Tada aplankome Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą, ten visai šalia ir Pirmoji Telšių mokykla, gražus fontaniukas ir dar visokių grožybių galima rasti :). Telšių centre stūkso gražus laikrodukas, kuris jau eilę metų yra tvarkomas ir niekaip neužbaigiamas, vis vyksta darbai. Apžiūrėję Telšius, judame link Platelių, reikia juk pasiruošti nakvynei, tačiau kuo aršiau Platelių tuo labiau dangus niaukiasi ir galiausiai prasiveržia smarkus smarkus lietus. Atvažiavę net bijome iškišti nosį, pila kaip iš kibiro, todėl nusprendžiame ieškoti nakvynės kur nors pas gimines, nes tokiam lietuj net palapinės nepasistatysi, taigis Kęstas įkinkomas skambinti savo giminaičiams Salantuose, kad priimtų nakvynei mus keliauninkus ir mums pavyksta įsiprašyti. Pakeliui prigriebiam dešrelių vakarienei ir po penkiolikos minučių mes jau šiltai sėdim namuose pas Kęsto giminaičius ir gurkšnojam arbatą, ramiai kraunamės daiktus iš automobilio ir ruošiamės dar vienai nakčiai ne palapinėje. Vakaras praeina ramiai prie teliko ir be nuotykių.
4 DIENA.
Ryte nudžiugina mus oras, saulutė šviečia, todėl anksti kėlę nesigailėsim :) puse aštuonių mes jau pajudame link M.Ivanausko zoologijos sodo, ji aišku nelengva rasti, nes nėra iškabų, bet kieme pamatysite juoda lamą, o šalia išgirsite laukinių ožių mekenimą, žinokite ten :).Tada nuvažiuojame dar prie Gaidžio kalno koplytėlės, Kęstas ją nufotografuoja ir judame link Orvydų sodybos. Atvykstame kiek per anksti, pasirodo dirba tik nuo 10 val., bet pasiseka, nes mus slampinėjančius aplinkui pamato darbuotoja ir įleidžia (kaina žmogui 5 lt, o studentui 2 ar tai 3), taigis smagiai nusiteikę stebimės ir kartu grožimės akmens didybe, grožiu ir t.t. Praleidę maždaug valandą Orvydų sodyboje ir nusifotografavę prie prie jos stovinčio tanko, judame link Skuodo. Kelias neprailgsta, nes šviečia saulė, geras oras, tad sėkmingai pasiekiame Skuodą, miestelis nedidelis, nelabai ką yra pamatyti, na gal fontanėlį netoli bažnyčios, dar vėjo malūnus (jėgaines) miesto kraštelyje ir tiek. Iš Skuodo judame link Mosėdžio, aplankome akmenų muziejų,tikrai verta aplankyti bent kartą gyvenime, yra į ką pažiūrėti (beje, mus įleido papigiai :) , šiaip kaina 5 lt žmogui, studentui 2 atrodo). Gražiai sutvarkyta viskas, didelė teritorija, gražu žodžiu. Sekanti stotelė - Kretinga. Aplankome Žiemos sodą, gaila, bet antradieniais Tiškevičių rūmų apžiūrėti negalima, tad pasivaikštome po visai čia pat įsikūrusį miesto parką, kuriame įsikūręs labai įdomus saulės laikrodis. Kad jį suprastum, reikia gerai palaužyti galvą :) Tada pravažiuojame pro Kretingos bažnyčią ir skubame link Klaipėdos, kur Dariukui galbūt pavyks rasti langelį mašiniukui. Mumis išmeta Giruliuose ir nurūksta pas savo pavaldinius. Prie jūros buvo gera, bet labai šalta, stiprus šaltas vėjas, todėl prisirinkę gražiausių akmenukų, nesulaukę grįžtančio Dariaus, nusprendžiame eiti pėsti link Klaipėdos, gal bus šilčiau. Ir mūsų spėjimas pasitvirtino, tikrai šilčiau, o ir eiti toli neteko, nes po kelių minučių pasirodė ir mėlyna Honda CR-V su nauju langeliu (dar barkodas iš toli švietė:) ). Taigi, susėdę į mašiniuką, leidomės toliau į kelionę link Ventės rago, pakeliui ieškodami kur apsistoti nakvynei. Važiavom pro Vėžaičius, nes ten yra Vėžaičių dvaras, kurį aplankėme, tada užsukom į Ablingą (ten tokie mediniai kryžiai miškelio pakraštyje, sako ten žydus išžudė ir pastatė vėliau kryžius, rūpintojėlius ir pan. atminti) ir tik tada į Priekulę. Važiavom pro Endriejavą, ten buvo ežeriukas, vadinasi atrodo Kapstatas, turėjome mintį, kad galbūt prie šio ežeriuko apsistoti, bet kažkaip ta mintis neužsiliko, tiksliau nesulaukė pritarimo, todėl leidomės link Priekulės, į Kintus, vėliau ir Ventės ragą pasiekėm, bet taip ir neradom jokio normalaus kempingo. Tas vienintelis esantis kainuoja žiauriai brangiai, todėl nusprendėme, kad pigau būtų į Klaipėdą nuvažiuoti. Išmaišėm visą Ventės ragą su visais kaimeliais, tačiau neradome kur apsistoti, net į pelkininkų kaimelį užsukome ir pasibaisėjome kokiomis baisiomis sąlygomis ten gyvena žmonės. Tikrai unikalu :). Jau vakarėjo, tad bandėm dar paskutinę viltį - Dreverną. Važiavom nuo Kintų link Priekulės ir galvojom, kad per Priekulę reiks važiuot, tačiau GPS parodė, kad yra trumpesnis kelias, tad eilinį kartą pasitikėdami GPS, pasukom per pievas link Drevernos, įsibėgėję sau lekiame asfaltuotu keliuku, džiaugiamės, kad sutaupysim laiko važiuodami trumpesniu keliu ir tik oplia prieš akis išdygsta tiltas, toks kalnelis į jį ir iš karto tilte atsiveria skylės, aišku stabdžiai iki galo ir mes vos ne vos sustojame prie pat pirmosios tilto skylės (į kurią be vargo tilptų vienas mašinos ratas). Pasirodo visas tas tiltas yra su skylėm ir mes tikrai nesiryžom juo laviruoti ir bandyti sėkmę pasiekti kitą krantą, nes manau būtų tekę plaukti, o ne važiuoti. O kas keisčiausia, ten jokio ženklo ar įspėjimo, kad negalima važiuoti, kad plyta ar kažkas, ir į tą tiltą toks kalnelis veda, todėl pamatyti visą tiltą galima tik prie pat jo užvažiavus. Todėl būkite atsargūs ir netrumpinkite kelio važiuodami iš Kintų į Dreverną, važiuokite pro Priekulę. Taip mes ir padarėme, apvažiavome visą Dreverną, bet ir čia neradome kur nakvoti, tad jau vėlų vakarą pasukome link Klaipėdos. Pernakvojome pas Kęstučio mamą, mašiniuką, bijodami netekti likusių po vagystės daiktų, palikome saugomoje aikštelėje. Užvalgę dirbtinės sriubos, sugulėme ir kadangi buvome žiauriai nusikalę, nes labai daug apvažiavome, saldžiai užmigome. Taip baigėsi ketvirta mūsų kelionės diena.
5 DIENA.
Naktis praėjo ramiai, be nuotykių, lengvai papusryčiavę ir susikrovę daiktus judame toliau. Nusprendžiame aplankyti Rietavą, kažkas prisiminė, kad visai gražus miestukas. Taigi, apžiūrime Rietavo centrą, centre stūkso bažnyčia, šalia fontanėlis, priešais bažnyčią savivaldybės pastatas. Šalia esančioje parduotuvėje nusiperkame šviežios, pigios, skanios duonelės. Tada susirandame Oginskių koplytėlę-mauzoliejų, dvarą, parką, oficiną, tvenkinius, baltuosius ir raudonuosius vartus su liūtais. Tada traukiame link Šilutės, per Saugas ir Švėkšną. Saugose pro langą tik nužvelgiam Saugų Šv. Kazimiero bažnyčią (pagal aprašymą šioje bažnyčioje per filmą “Vilius Karalius” susituokė pagrindinis šio filmo herojus:) ). Ir ilgėliau sustojame Švėkšnoje. Užsukame į Vilkėnų dvarą, apžiūrime, ten beje tarp krūmų (beveik nesimato) priešais dvarą nepražiopsokite, ten yra Rebekos skulptūra (prancūzų skulptoriaus Huberto Luis-Noelio sukurta "Rebeka, Vandens nešėja", originalas yra Palangoje, o čia tik betoninė antrininkė), tada link Vilkėnų malūno užsukame, tada važiuojame link Švėkšnos bažnyčios, pakeliui matome Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčią, privažiuojame miesto centrą, čia ir stūkso žymioji Šv. Jokūbo bažnyčia, priešais ją taikus priminimas - fontanėlis su balandžiais, šalia tiltelis į grafų rūmus (kiek žinome, jis parodytas ir Švėkšnos herbe), toliau vartai į rūmus, alėja prieinam Grafų Platerių Genovaitės vilą, ten gražūs vaizdai, Dianos skulptūra viename iš tvenkinių, saulės laikrodis su zodiako ženklais. Apėję parką pro Švėkšnos saulės gimnazijos kiemą (ten paminklas stovi) grįžtame prie automobilio. Sekanti stotelė Šilutė. Čia iš esmės galima viską aplankyti automobiliu važiuojant pagrindine gatve, ir kai kur dar nusukant i siauresnes gatveles. Turėjome tokį aprašymą: Geriausia būtų pradėti nuo senosios Šilutės miesto turgaus aikštės, kur 1511 metais buvo įkurta pirmoji smuklė. Iki pat 20 amžiaus vidurio šioje aikštėje vykdavo žuvų turgūs, mugės, šventės. Kairėje aikštės pusėje, matote geltoną metalinį tiltą per Šyšos upę, pastatytą 1914 metais. Per tiltą pro Šilutės miesto ligoninę kelias veda į Rusnės salą.
Dešinėje tilto pusėje matote Šilutės (Hugo Šojaus) dvarą, kuris yra Lietuvininkų g. 4. Dvaras buvo įkurtas 1721 metais, 1818 metais pastatytas dvaro pastatas, kurį 1982 metais nupirko Šilutės miesto mecenatas Hugo Šojus.
Už pastato H. Šojus įkūrė miesto parką, kuris tęsiasi iki pat miesto galo, iki geležinkelio tilto per Šyšos upę. Parke iškasti trys tvenkiniai, auga 150 rūšių medžių ir krūmų.
Eidami centrine Lietuvininkų gatve miesto centro link, atkreipkite dėmesį į pastatą, pažymėtą 13 numeriu – čia seniau buvo siaurojo geležinkelio stotis. Praeisite Karių kapines, kuriose palaidoti Raudonosios armijos kariai, kovoję Didžiajame Pasauliniame kare. Šalia karių kapinių, Evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriuje, 1996 metais atstatytas žymaus vokiečių rašytojo Hermano Zudermano (1857 -1928) paminklas.
Šalia stovi evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatas pažymėtas 21 numeriu. Bažnyčia pastatyta 1924-1926 metais iš aukų.
Bažnyčios įdomų ir nesudėtingą laikrodžio mechanizmą, esantį 50 m bokšte, sukonstravo Berlyno meistrai. Vokiečiai nuliejo tris varpus, kurie svėrė 1300; 620 ir 350 kg. Kiekviename varpe buvo išlietas užrašas-sentencija vokiečių kalba, pvz., „Aš esu artimo meilei paskirtas”. Bokšto laikrodis didžiausias Lietuvoje.
Priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje, stovi gaisrinės pastatas (nr. 22), statytas 1911 metais.
Šilutės pašto pastatą (Nr. 23) 1909 metais pastatė Rytų Prūsijos centrinė pašto įstaiga.
Tiek prie gaisrinės pastato, tiek prie pašto pastato šalia esantys gyvenamieji namai – respublikinės reikšmės architektūros paminklai.
Pasukę nedidele Gudobelių gatve, esančia tarp bažnyčios ir pašto, už poros šimtų metrų prieisite Herderio gimnaziją, pastatytą 1930 metais. Priešais mokyklą, truputį dešiniau, matome pievą, kurioje seniau buvo dvaro kapinės. Čia palaidotas ir dvaro šeimininkas Hugo Šojus, sotvi paminklinis akmuo.
Paėję alėja toliau (nr. 3), kairėje pusėje pamatytumėte pirmosios Šilutėje lietuviškos gimnazijos pastatą, statytą 1938 m.
Hugo Šojaus gatve grįžę į pagrindinę Lietuvininkų gatvę, galite aplankyti Šilutės muziejų, pažymėtą 36 numeriu. Muziejus įsikūręs buvusio arklių pirklio name, statytame 1949 metais. Muziejuje ir jo skyriuose, bei fonduose saugoma 57 104 eksponatų.
Šalia muziejaus stovi Šilutės pradinė mokykla (Lietuvininkų g. 38), pastatyta 1900 metais.
Už poros šimtų metrų, kairėje gatvės pusėje už šviesoforo, stovi pastatas (Nr. 43), kuriame prieškarinėje Šilutėje buvo knygynas ir raštinės prekių parduotuvė.
Bekeliaudami toliau prieisite viešbutį „Deims“ (dešinėje gatvės pusėje, nr. 70). Viešbutis įkurtas 1870 metais, neseniai vėl atgavęs savo senąjį pavadinimą.
Pastatas jungiasi su Šilutės statybos, turizmo ir paslaugų mokykla, pastatytame 1845 metais. Čia buvo teismo pastatas ir 200 vietų kalėjimas.
Šalia esančiame pastate, kaip manoma statytame 20 amžiaus pradžioje, buvo įsikūręs kitas viešbutis – „Hotel Gaidies“.
Kitoje Lietuvininkų gatvės pusėje – teatro (senųjų kultūros namų) pastatas (nr. 59-61), statytas 20 amžiaus pradžioje. Šioje vietoje stovėjo vieno aukšto su pusaukščiu ir centre iškelta mansarda viešbutis “Kaiserhof”. 20 amžiaus antrajame dešimtmetyje buvo pastatytas naujas pastatas, kuriame įsikūrė kultūros namai. Pastate 1923 m. sausio 19 d. susirinkęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių atstovų suvažiavimas (seimas) paskelbė deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.
Čia baigiasi Lietuvininkų gatvė ir prasideda Tilžės gatvė.
Eidami tolyn pagrindine gatve, praeisite buvusį Žibų kaimą, kuriame buvo įsikūrusios įvairios amatininkų dirbtuvės.
Po poros minučių kelio pėsčiomis prieisite nedidelį skverą su fontanu viduryje. Šalia rasite vaistinę, atidarytą dar 1925 metais (Vydūno g. 1). Šiame name gyveno ir kūrė filosofas ir rašytojas Vydūnas. Įdomus yra gyvenamasis namas Stoties gatvėje nr. 9, čia nuo 1837 metų Šilutės baptistai turėjo savo maldos namus.
Priešais geležinkelio pervažą, sankryžoje, stovi Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčia (Katalikų bažnyčios g. 1), pastatyta 1854 metais. Čia dar buvo parapijos vaikų prieglauda, pradinė mokykla ir klebonija. Vaikų prieglauda įsteigta 1888 m., joje buvo 60 vietų.
Už geležinkelio pervažos, kitoje gatvės pusėje yra senosios evangelikų kapinės, išlikusios nesunaikintos iki šiol.
Priešais kapines stovi buvusio dujų fabriko pastatų kompleksas (Tilžės g. 24), pastatytas 1907 metais.
Pasukite link Stoties gatvės ir apžiūrėkite geležinkelio stoties pastatą, pastatytą 19 amžiaus pabaigoje.1872-1875 m. iš Tilžės pro Pagėgius ir Šilokarčemą – Žibus į Klaipėdą nutiestas platusis geležinkelis) ir realiai viską pamatėme važiuodami automobiliu per mažiau nei valandą. Taigis, papietaujame žymiausioje turbūt Šilutės picerijoje :) beje, labai skaniai ir palyginus su VLN kainom, papigiai (beje, didelė porcija tikrai reiškia didelę ;). Maximoje apsiperkam ir judam toliau link Rusnės. Arunė kokia dešimt kartų bandė nufotkinti tiltą link Rusnės važiuojant (Šilutėje, toks geltonas, bet nelabai sekės :). Taigi, pasiekiame Rusnę, bandome ieškoti senojo tilto liekanų, bet nelabai supratom, ko ieškom :) Ir radom žiauriai draugišką ir nebijančią žmonių antytę :) Kurią ir glostyti ir šerti iš rankų galima. Beje, Rusnėje pilna gražių krantų, laužaviečių, žodžiu palapinę pastatyti tikrai rasite kur. Pablūdiję po Rusnę. Suradome tik Rusnės bažnyčias, tačiau Skirvytėlės kaimo neradome (o gal ir radome, tik nesupratome, kad būtent ten ir yra jis:), žinoma susipykome ir galiausiai pajudėjome link Uostadvario, beje šis kelias labai fainas, nes šalia visad upė, krokų lankos ir t.t. Čia apžiūrime Uostadvario švyturį (jis sujungtas su švyturio prižiūrėtojo nameliu), vandens kėlimo stotį, į polderių muziejų neiname dėl laiko stokos :). Taigis, sukame atgal tuo pačiu keliu, pro Šilutę link Pagėgių. Pagėgiuose apžiūrime buvusios koncentracijos stovyklos “Oflag 53” vietą (tokiam miške, yra nuorodos) ir traukiame link Panemunės. Panemunėje iš tolo apžiūrime Tilžės (Sovietsko) vartus, pilies bokštus. Toks tikras prie sienos įsikūręs miestelis, visur muitinės darbuotojai, tvoros, visi stebi tave :). Žvyrkeliu per pievas, traukiame palei Nemuną toliau link Rambyno kalno, kelias visiškai eina palei sieną. Rambyno kalną rasti tikrai nesunku, taip pat yra nuorodos. Į pavakarę jau grožimės vaizdais nuo Švento Rambyno. Trumpai apsižvalgę ir išnagrinėję vietovės žemėlapį apsidžiaugiame, nes visai netoli yra netgi dvi stovyklavietės. Taigi pavažiavus už Bitėnų keliu link Šereitlaukio, už poros kilometrų dešinėje pamatome puikią stovyklavietę, kurioje jau stoviniuoja viena palapinė. Stovyklavietė tikrai puiki, kelios laužavietės, keli staliukai po stogeliu, keli be stogelio, supynės, geras toitoijinis tulikas (prižiūrėtas, net tulikinio buvo, chemikalais išvalytas, nesmirda visiškai). Taigi, pradedama kurtis, nes oras subjuro. Darius dar su vokiečiai kaimynais papliotkijo.Pradėjo lašnoti, pasistatėm palapinę berniukai malkų dar spėjo sausų prinešti, užsikūrėm laužą, po stogeliu įsitaisėm sau ramiai, išsivirėm ant laužo makaronų su “tušonke” ir berniukai sugalvojo, kad reikia kaljaną pasigaminti, nes brendis baigėsi, liko tik alus. Nepatikėsit ir jiems pavyko, žinoma Arunei teko paaukoti badmintono raketes šiam reikalui, bet berniukai vis dėlto sukonstravo kaljaną, kuris be visa ko puikiai veikė. Kadangi jau pradėjo temti, tai pagurkšnoję alaus ir parūkę kaljano (o ir lietus smarkiai įsilijo) nuėjome į palapinę miegoti, prie mūsų neužilgo prisijungė ir vaikinai. Naktis buvo lietinga ir vėjuota, visą naktį barbeno lietus į palapinę, nes iškišti nosį nesinorėjo lauk. Beje, kadangi stovyklavietė yra prie pat sienos, tai nereikia išsigąsti, bet ten kas pusvalandį skraido sraigtasparniai ir pravažiuoja pasieniečių džipukai :) todėl galima jaustis gana saugiai. Štai taip pasibaigė mūsų penktoji diena ir mes pirmą kartą per visą kelionę visi kartu draugiškai užmigome palapinėje.
6 DIENA.
Išaušo niūrus ir apsiniaukęs šeštosios dienos rytas. Išsiverdame ant dujines arbatos, kavos, užkremtame džiūvėsių ir ilgai nesišaldydami, kraunamės daiktus į automobilį ir judame toliau. Mūsų laukia didingos Panemunės pilys. Pravažiuojame pro Šereitlaukį, kažkaip tos antros stovyklavietės, kuri buvo nurodyta žemėlapyje prie Rambyno, nepastebėjome. Tada pro Viešvilę, Smalininkus, užsukame į vandens lygio matavimo stotį Smalininkuose ir judame toliau. Išmaišom visą Jurbarką, bet nieko nerandame, jokių nuorodų, jokių žymių vietų nepavyksta rasti, net miesto žemėlapio neradome. Kažkoks mietas visai be ženklų, niūrus ir nemielas. Taigi, palei Nemuną, grožėdamiesi vaizdais pro mašinos langą, važiuojame toliau. Pirmoji Panemunės pilis, apžiūrime, apeiname ir traukiame toliau tuo pačiu keliu. Raudonės pilis. Palankome Veliuoną, bažnyčią, Veliuonos dvarą (labai keista, bet dvaras yra medinis, tik kolonos betoninės:)), Gedimino kalną. Sekanti stotelė Seredžiuje - Belvederio dvaras. Tikrai gražus dvaras, išlikęs ir pagalbinis pastatas (kuris taip pat labai gražus), oficina. Beje, Seredžiaus apylinkes garsina ir Palemono kalnas, kitaip - Seredžiaus piliakalnis :) Tik dėl laiko stokos jį aplenkėme. Na, ir paskutinioji stotelė prieš Kauną- Raudondvaris. Ilgai tenka ieškoti pilies, nes nuo Jurbarko kažkaip yra nuoroda tik į muziejų, o ne į pilį, tad tenka apsisukti ir grįžti atgal, toliau ieškoti Raudondvario pilies. Ir randam pagaliau, graži pilis, graži aplinka, ten įsikūręs Juozo Naujalio memorialinis muziejus, į kurį mes žinoma nėjom :). Taigi, toliau važiuoti galvojom link Šakių, bet kad nelabai ten yra lankytinų vietų, todėl negaišom laiko ir traukėm link Vilkaviškio pro Marijampolę. Vilkaviškyje apžiūrėjome Vilkaviškio katedrą, tada pasukame link Paežerių dvaro (visai prie pat Vilkaviškio). Dvaras rekonstruojamas po truputį, tvarkoma teritorija (kai buvom prieš kelis metus, vaizdas buvo visai kitoks, o tai džiugina). Iš Vilkaviškio mūsų kelionė tampa specifine, nes Arunė su Kęstu pareiškė norą pamatyti taip apkalbėtus Šeštokus :) (patikslinu tiems, kas nežino :) Dariaus gimtinę). Taigi, siekdami dar ką nors gražaus pamatyti važiuojame lik Piliakalnių piliakalnio (važiuoti link Bartninkų, o ten jau nuorodos prasideda), užkopiame, pasigrožime vaizdais. Tada važiuojame jau žinomais keliais link Kalvarijos, per langą Arūnei su Kęstu parodome Kalvarijos bažnyčią, tada važiuojame į Rudaminą, ten dvi stotelės -Rudaminos bažnyčia ir Rudaminos piliakalnis. O tada jau Šeštokai :) 10 min. ir mes jau kelyje link Birštono (važiuojame pro Krosną, Simną(Simne sukti link Igliaukos), Igliauką, Prienus). pasiekiame Birštoną. Užsukame į turizmo informacijos centrą ir nemokamai prisirenkame daug žemėlapių, taigis apžiūrime visas Birštono gražias vietas - Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas), šalia paminklas Vytautui, biuvetė, paminklas B. Sruogai, gydyklų pastatas, kurhauzas, Nemuno kilpų atodanga, Bažnyčia. Viską apžiūrėję, važiuojame link Alytaus, kur laukia šilti namai, šiltas skanus maistas pas mano mamą. Alytų pasiekiame jau vakarėjant. Pavakarieniaujame , pagurkšnojame kas ko stipresnio ir pažiūrėję TV, užmiegame, nusprendę per anksti nesikelti, nes nebe daug stotelių paskutinei dienai beliko.
7 DIENA (paskutinė diena).
Na, ką išaušo paskutinė kelionės aplink Lietuvą diena. Paskutinei dienai pasilikom nedaug objektų, nes paskutinė diena yra paskutinė. Tad ramiai išsimiegoję,pas Ramunę Alytuje papusryčiavę, neskubėdami kraunamės daiktus ir judam toliau. Rytas nieko bloga, nieko gera nežadantis, tiesiog rytas. Apsukame garbės ratą aplink Alytų ir jo įžymybes :) Ramunės prašymu aplankome jos tėčio kapą ir traukiame link Druskininkų, pro Merkinę, Liškiavą. Taigis, sustojame Merkinėje, susirandame Merkinės stulpus, kurie nuotraukose daug gražiau atrodo nei realybėje:) Tad pro centrą judame link Merkinės piliakalnio, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Tada per tiltą į kitą Nemuno pusę, link Liškiavos. Pakeliui į Liškiavą mus pasigauna stiprus lietus ir nė nesimato prošvaisčių. Skubėdami apžiūrime Liškiavos vienuolyno ansamblį, gražus, sutvarkytas, remia ES :) bandome ieškote akmes su jaučio pėda bei raganų akmens, bet per lietų mums tai nepavyksta, nusprendę, kad beprasmiška ir geriau nuotrauką išsitrauksim iš interneto :) traukiam toliau link Druskininkų. Oras vis prastėja, pragiedrulių nematyt, todėl tenka Druskininkus apžiūrėti per mašinos langą. Apvažiuojame visą miestą ir nerandame tik vieno objekto, t.y. Druskininkų Kurhauzo. Privažiavę Grūto parką, ilgai mastome, ar verta per tokį lietų bandyti laimę ir apžiūrėti šį parką, vis dėlto berniokai nusprendžia atidėti šitą reikaliuką kitam kartui. Taigi, o planavome tikrai daug apžiūrėti, pvz. amatų buities muziejų Ratnyčios kaime, miško muziejų “Girios aidą” (kurį tik pro langą matėme:)...Eh, tas lietus, teko Druskininkų įžymybių lankymą atidėti kitam kartui. Taigis, patraukėm namo ir apie 15 val. jau pasiekėm Salionikus. Beje, Vilniuje lietus dar tik prasidėjo :) iki tol nelijo.
PABAIGA.NAMAI.TAI TIEK ŠIAM KARTUI.
Pranešimai
Visi komentarai
